Kodėl šunų parodos ugdo pasitikėjimą ir moko nebijoti keturkojų?
Kartą, vedžiodamasi vokiečių dogą po mišką, sutikau jauną porą – vyrą ir moterį. Ji paklausė: ar jūsų šuo dalyvauja šunų parodose? Atsakius teigiamai, moteris paprašė dogą paleisti nuo pavadėlio, nes ji norinti jį paglostyti, iš arčiau susipažinti su veisle. „Nebijau šunų, kurie lanko parodas“, - paaiškino sutiktoji. Mat parodose ji sutikdavusi „tik draugiškus šunis“. Tai paskatino rimčiau susimąstyti apie visuomeninę kilmingiems keturkojams skirtų renginių reikšmę ir minėtų renginių įtaką šunų kainoms ir įvairioms visuomenės grupėms.
Kinologai, o pastaruoju metu ir kai kurie sociologai (tarp jų – ir šio teksto autorė) pripažįsta, kad visuomenė susiskaldžiusi ne tik į šunų mylėtojus ir jų nemėgstančiuosius. Į viena kitai ne itin draugiškas stovyklas pasidaliję ir tie, kurių namuose yra vietos keturkojams. Auginantys šunis mišrūnus žmonės tvirtina, kad meilės verti ne tik kilmės dokumentus turintys, bet ir beveisliai, kurie ištikimybe, prieraišumu, o kartais ir grožiu esą nenusileidžia savo kilmingiems giminaičiams. To niekas neneigia. Neatsitiktinai šunys ir žmonės tūkstančius metų gyveno greta. Ir šiandien mokslininkai vis dažniau prabyla apie tai, kad dar neaišku, kas ką pasirinko: ar žmogus prijaukino vilką ir šis tapo šuniu, ar vilkas pasirinko žmogų, pajutęs, kad greta jo gyventi sočiau ir patogiau. Kad žmogus ir šuo be vieni kitų neišsivertė, aišku: per keliolika tūkstančių metų trunkantį draugystės laikotarpį šunys iš sargų ir bandų ganytojų bei medžiotojų pagalbininkų daugeliui tapo šeimos nariais. O ar už šeimos narį reikia mokėti pinigus? Kodėl taip brangiai kainuoja grynakraujai keturkojai? Kam šunims reikalingi kilmės dokumentai, šunų parodos? Juk be dokumentų šie gyvūnai kainuoja gerokai pigiau arba išvis dalijami veltui. Šie klausimai iškyla ne vienam, ketinančiam įsigyti keturkojį draugą. Žibalo į ugnį dažnai šliūsteli dokumentų neturinčių šunų pardavėjai, potencialius pirkėjus viliodami pažadais, kad jų parduodamas šunelis užaugsiąs visiškai toks pat kaip grynakraujis, tik yra pigesnis, nes esą „nereikia mokėti už dokumentus“. Taip ne tik supriešinami grynakraujų ir beveislių šunų augintojai, tai yra atskiros visuomenės grupės, bet ir skleidžiamas mitas, kad kiekvienas į tam tikros veislės grynakraujį šunį panašus keturkojis pasižymi visomis tai veislei būdingomis savybėmis. O pigesnis neva dėl to, kad šunelio veisėjai nešvaistė pinigų neva brangiems ir niekam nereikalingiems šuns dokumentams. Iš tiesų šuns dokumentai kainuoja vos kelias dešimtis litų. Tad ne „popieriuje“ esmė. Dar ne visi žmonės žino, kad kilmės dokumentų negalima tiesiog imti ir nusipirkti. Lietuvos kinologų draugija juos išduoda pagal griežtai reglamentuotą tvarką tik tiems šunims, kurie sukergti laikantis tam tikrų reikalavimų bei atitinka savo veislės standartą. Vienas tokių reikalavimų – šuniukų tėvai turi būti dalyvavę ir labai gerai arba puikiai įvertinti šunų parodose. Kalytėms pakanka būti įvertintoms „labai gerai“, o pretendentams tapti „tėčiais“ būtini įvertinimai „puikiai“. Būtent šunų parodose paaiškėja, kiek grynakraujai parodų dalyviai atitinka veislės standarte aprašytą tos veislės idealą. Ir ne tik! Daugelis nežino, kad šunų parodos turi ir kitą, ne mažiau svarbią, o gal net ir svarbesnę reikšmę, nei gražiausių šunų nustatymas. Į šunų parodas Lietuvoje, priklausomai nuo parodų rango, susirenka nuo kelių šimtų iki tūkstančių šunų. Drauge su keturkojais atvyksta jų šeimininkai. Dažnai – šeimomis. O kur dar žiūrovai? Taigi vienoje vietoje susirenka daugybė įvairių veislių šunų ir žmonių, pradedant vaikais, baigiant seneliais. Per du dešimtmečius, kai šunų parodas organizuoja Lietuvos kinologų draugija, neteko girdėti atvejų, kad parodų metu šunys būtų sužaloję jų dalyvius ar žiūrovus, nors parodose šunys dažniausiai vedžiojami be antsnukių. Ypač reti ir atvejai, kai tarpusavio santykius nutaria išsiaiškinti keturkojai. Taip yra todėl, kad į šunų parodas šeimininkai atvyksta su puikiai socializuotais, dresuotais, prie įvairių išorės dirgiklių, taigi ir prie svetimų žmonių bei gyvūnų gausos pripratintais keturkojais. Be to, šunų parodose ekspertai tikrina eksponentų psichiką. Ekspertai, kitaip dar vadinami teisėjais, ne tik iš arti apžiūri jiems nepažįstamus keturkojus, bet juos liečia, glosto, apžiūri dantų sąkandžio taisyklingumą, patinus rankomis tikrina, ar šie nėra kriptorchai. Jei apžiūros metu šuo parodo agresiją ar baikštumą, teisėjas gali sumažinti tokio šuns įvertinimą ar net – diskvalifikuoti. Tokie keturkojai turi labai mažai šansų ateityje būti veisiami. Tad galima drąsiai sakyti, kad šunų parodos reikšmingos ir visuomenine prasme: šunų savininkai, ruošdamiesi parodoms, privalo tinkamai savo keturkojus išauklėti. O antra, dažniausiai veisiami tik tie šunys, kurie parodose buvo aukštai įvertinti, o tai reiškia, kad jų ne tik eksterjeras, bet ir psichika atitinka šiems šunims keliamus reikalavimus. Taip pat galima tikėtis, kad tokius reikalavimus atitiko ir šių šunų tėvai bei seneliai, mat kilmės dokumentų buvimas įrodo, kad šuns protėviai sėkmingai dalyvavo analogiškuose renginiuose. Vadinasi, pirkdami šunį su kilmės dokumentais, jūs turite kur kas daugiau šansų įsigyti stabilios psichikos keturkojį nei pirkdami pigesnį, panašų į jūsų geidžiamos veislės atstovą, bet neturintį minėtų dokumentų. Čia publikuojamose nuotraukose matote, kaip gražiai parodoje bendrauja keturkojai ir jų šeimininkai. Kaip atsargiai šunys elgiasi su vaikais ir vienas su kitu. O dabar tereikia įsivaizduoti, kas būtų, jei staiga susitartų ir vienoje vietoje susirinktų dešimtys ar šimtai žmonių su savo dažnai voljeruose, prie būdos ar panašiomis sąlygomis augintais, nesocializuotais, niekieno nepatikrintais keturkojais. Triukšmo, šunų pjautynių, incidentų su žmonėmis, chaoso ar net tragedijų išvengti nepavyktų. Taigi kodėl grynakraujai šunys kainuoja brangiau už neturinčius kilmės dokumentų? Kaip jau minėjau, daug kainuoja ne „popierius“, tai yra ne šuns pasas, kuriame surašyti tėvai ir protėviai. Registracija į šunų parodas yra mokama. Tai nenuostabu: parodų organizatoriams tenka mokėti už salę, stadioną ar kitą parodai skirtą teritoriją. Ekspertai dažnai kviečiami iš užsienio, o padorūs šeimininkai nepamiršta pasirūpinti svečiais. O kur dar išlaidos parodų katalogams, įgarsinimui, diplomams, prizams... Parodų dalyviai suvažiuoja iš įvairių miestų ir valstybių, taigi jiems kainuoja degalai, nakvynė viešbučiuose ar kempinguose, važiuojant į kai kurių užsienio šalių parodas – ir vizos. Visko neišvardysi. Nenuostabu, kad kilmingų šunų palikuoniai kainuoja nepigiai. Ir dažnai šuniukų kaina neatperka nė dalelės įdėtų pinigų. Tačiau ne viskas pinigais matuojama. Šunų parodos jų dalyviams suteikia ir daug teigiamų emocijų. Juk tai viena iš aktyvaus laisvalaikio leidimo formų, tai – galimybė susitikrti bendraminčiams, pergalių džiaugsmas ar pralaimėjimo ašaros. Žodžiu, adrenalinas. O buvimas gamtoje su keturkojais draugais ne vienam stresų ir amžino lėkimo išvargintam žmogui tampa sielos atgaiva.
Kartą, vedžiodamasi vokiečių dogą po mišką, sutikau jauną porą – vyrą ir moterį. Ji paklausė: ar jūsų šuo dalyvauja šunų parodose? Atsakius teigiamai, moteris paprašė dogą paleisti nuo pavadėlio, nes ji norinti jį paglostyti, iš arčiau susipažinti su veisle. „Nebijau šunų, kurie lanko parodas“, - paaiškino sutiktoji. Mat parodose ji sutikdavusi „tik draugiškus šunis“. Tai paskatino rimčiau susimąstyti apie visuomeninę kilmingiems keturkojams skirtų renginių reikšmę ir minėtų renginių įtaką šunų kainoms ir įvairioms visuomenės grupėms.
Kinologai, o pastaruoju metu ir kai kurie sociologai (tarp jų – ir šio teksto autorė) pripažįsta, kad visuomenė susiskaldžiusi ne tik į šunų mylėtojus ir jų nemėgstančiuosius. Į viena kitai ne itin draugiškas stovyklas pasidaliję ir tie, kurių namuose yra vietos keturkojams. Auginantys šunis mišrūnus žmonės tvirtina, kad meilės verti ne tik kilmės dokumentus turintys, bet ir beveisliai, kurie ištikimybe, prieraišumu, o kartais ir grožiu esą nenusileidžia savo kilmingiems giminaičiams. To niekas neneigia. Neatsitiktinai šunys ir žmonės tūkstančius metų gyveno greta. Ir šiandien mokslininkai vis dažniau prabyla apie tai, kad dar neaišku, kas ką pasirinko: ar žmogus prijaukino vilką ir šis tapo šuniu, ar vilkas pasirinko žmogų, pajutęs, kad greta jo gyventi sočiau ir patogiau. Kad žmogus ir šuo be vieni kitų neišsivertė, aišku: per keliolika tūkstančių metų trunkantį draugystės laikotarpį šunys iš sargų ir bandų ganytojų bei medžiotojų pagalbininkų daugeliui tapo šeimos nariais. O ar už šeimos narį reikia mokėti pinigus? Kodėl taip brangiai kainuoja grynakraujai keturkojai? Kam šunims reikalingi kilmės dokumentai, šunų parodos? Juk be dokumentų šie gyvūnai kainuoja gerokai pigiau arba išvis dalijami veltui. Šie klausimai iškyla ne vienam, ketinančiam įsigyti keturkojį draugą. Žibalo į ugnį dažnai šliūsteli dokumentų neturinčių šunų pardavėjai, potencialius pirkėjus viliodami pažadais, kad jų parduodamas šunelis užaugsiąs visiškai toks pat kaip grynakraujis, tik yra pigesnis, nes esą „nereikia mokėti už dokumentus“. Taip ne tik supriešinami grynakraujų ir beveislių šunų augintojai, tai yra atskiros visuomenės grupės, bet ir skleidžiamas mitas, kad kiekvienas į tam tikros veislės grynakraujį šunį panašus keturkojis pasižymi visomis tai veislei būdingomis savybėmis. O pigesnis neva dėl to, kad šunelio veisėjai nešvaistė pinigų neva brangiems ir niekam nereikalingiems šuns dokumentams. Iš tiesų šuns dokumentai kainuoja vos kelias dešimtis litų. Tad ne „popieriuje“ esmė. Dar ne visi žmonės žino, kad kilmės dokumentų negalima tiesiog imti ir nusipirkti. Lietuvos kinologų draugija juos išduoda pagal griežtai reglamentuotą tvarką tik tiems šunims, kurie sukergti laikantis tam tikrų reikalavimų bei atitinka savo veislės standartą. Vienas tokių reikalavimų – šuniukų tėvai turi būti dalyvavę ir labai gerai arba puikiai įvertinti šunų parodose. Kalytėms pakanka būti įvertintoms „labai gerai“, o pretendentams tapti „tėčiais“ būtini įvertinimai „puikiai“. Būtent šunų parodose paaiškėja, kiek grynakraujai parodų dalyviai atitinka veislės standarte aprašytą tos veislės idealą. Ir ne tik! Daugelis nežino, kad šunų parodos turi ir kitą, ne mažiau svarbią, o gal net ir svarbesnę reikšmę, nei gražiausių šunų nustatymas. Į šunų parodas Lietuvoje, priklausomai nuo parodų rango, susirenka nuo kelių šimtų iki tūkstančių šunų. Drauge su keturkojais atvyksta jų šeimininkai. Dažnai – šeimomis. O kur dar žiūrovai? Taigi vienoje vietoje susirenka daugybė įvairių veislių šunų ir žmonių, pradedant vaikais, baigiant seneliais. Per du dešimtmečius, kai šunų parodas organizuoja Lietuvos kinologų draugija, neteko girdėti atvejų, kad parodų metu šunys būtų sužaloję jų dalyvius ar žiūrovus, nors parodose šunys dažniausiai vedžiojami be antsnukių. Ypač reti ir atvejai, kai tarpusavio santykius nutaria išsiaiškinti keturkojai. Taip yra todėl, kad į šunų parodas šeimininkai atvyksta su puikiai socializuotais, dresuotais, prie įvairių išorės dirgiklių, taigi ir prie svetimų žmonių bei gyvūnų gausos pripratintais keturkojais. Be to, šunų parodose ekspertai tikrina eksponentų psichiką. Ekspertai, kitaip dar vadinami teisėjais, ne tik iš arti apžiūri jiems nepažįstamus keturkojus, bet juos liečia, glosto, apžiūri dantų sąkandžio taisyklingumą, patinus rankomis tikrina, ar šie nėra kriptorchai. Jei apžiūros metu šuo parodo agresiją ar baikštumą, teisėjas gali sumažinti tokio šuns įvertinimą ar net – diskvalifikuoti. Tokie keturkojai turi labai mažai šansų ateityje būti veisiami. Tad galima drąsiai sakyti, kad šunų parodos reikšmingos ir visuomenine prasme: šunų savininkai, ruošdamiesi parodoms, privalo tinkamai savo keturkojus išauklėti. O antra, dažniausiai veisiami tik tie šunys, kurie parodose buvo aukštai įvertinti, o tai reiškia, kad jų ne tik eksterjeras, bet ir psichika atitinka šiems šunims keliamus reikalavimus. Taip pat galima tikėtis, kad tokius reikalavimus atitiko ir šių šunų tėvai bei seneliai, mat kilmės dokumentų buvimas įrodo, kad šuns protėviai sėkmingai dalyvavo analogiškuose renginiuose. Vadinasi, pirkdami šunį su kilmės dokumentais, jūs turite kur kas daugiau šansų įsigyti stabilios psichikos keturkojį nei pirkdami pigesnį, panašų į jūsų geidžiamos veislės atstovą, bet neturintį minėtų dokumentų. Čia publikuojamose nuotraukose matote, kaip gražiai parodoje bendrauja keturkojai ir jų šeimininkai. Kaip atsargiai šunys elgiasi su vaikais ir vienas su kitu. O dabar tereikia įsivaizduoti, kas būtų, jei staiga susitartų ir vienoje vietoje susirinktų dešimtys ar šimtai žmonių su savo dažnai voljeruose, prie būdos ar panašiomis sąlygomis augintais, nesocializuotais, niekieno nepatikrintais keturkojais. Triukšmo, šunų pjautynių, incidentų su žmonėmis, chaoso ar net tragedijų išvengti nepavyktų. Taigi kodėl grynakraujai šunys kainuoja brangiau už neturinčius kilmės dokumentų? Kaip jau minėjau, daug kainuoja ne „popierius“, tai yra ne šuns pasas, kuriame surašyti tėvai ir protėviai. Registracija į šunų parodas yra mokama. Tai nenuostabu: parodų organizatoriams tenka mokėti už salę, stadioną ar kitą parodai skirtą teritoriją. Ekspertai dažnai kviečiami iš užsienio, o padorūs šeimininkai nepamiršta pasirūpinti svečiais. O kur dar išlaidos parodų katalogams, įgarsinimui, diplomams, prizams... Parodų dalyviai suvažiuoja iš įvairių miestų ir valstybių, taigi jiems kainuoja degalai, nakvynė viešbučiuose ar kempinguose, važiuojant į kai kurių užsienio šalių parodas – ir vizos. Visko neišvardysi. Nenuostabu, kad kilmingų šunų palikuoniai kainuoja nepigiai. Ir dažnai šuniukų kaina neatperka nė dalelės įdėtų pinigų. Tačiau ne viskas pinigais matuojama. Šunų parodos jų dalyviams suteikia ir daug teigiamų emocijų. Juk tai viena iš aktyvaus laisvalaikio leidimo formų, tai – galimybė susitikrti bendraminčiams, pergalių džiaugsmas ar pralaimėjimo ašaros. Žodžiu, adrenalinas. O buvimas gamtoje su keturkojais draugais ne vienam stresų ir amžino lėkimo išvargintam žmogui tampa sielos atgaiva.
APIE ŠUNŲ SOCIALIZAJĄ
Truputėlis apie ją. Socializacija- socialinės patirties perėmimas ir aktyvus atgaminimas šuns veiklos ir bendravimo procese. Kalbant paprastai- šuns mokymas gyventi visuomenėje. Šis procesas nėra paprastas, kad paruošti savo mažąjį draugą , iš jo vedlio reikalauja nemažai žinių ir triūso, nes šioje veikloje būtinas žmogus. O dabar atsakymai į klausimus.
NUO KADA PRADĖTI ŠUNIUKO SOCIALIZACIJĄ?
Nuo momento, kada jūsų augintinis atsirado pas jus. Jis turi būti auklėjamas, mokomas ir socializuojamas. Tai trys sudedamosios dalys surištos tarpusavyje.
KIEK TAI TRUKS ?
Šis procesas prasideda nuo gimimo ir tęsiasi visą šuns gyvenimą.
KUO JI REMIASI?
Šuns instinktais ir refleksais, teisingu jo mokymu ir auklėjimu ,vadovaujant žmogui.
KAS ATSITIKTŲ, JEI ŠUO NEBŪTŲ AUKLĖJAMAS PAGAL MŪSŲ GYVENIMO PRINCIPUS?
Jis sulaukėja ir naudojasi laukinių gyvūnų gyvenimo dėsniais. Šuniui artimas vilkų gyvenimo būdas. Jis tampa asocialus ir pavojingas visuomenei.
KAS APSUNKINA SOCIALIZACIJOS VYKDYMĄ?
Kadangi žmogus šiame darbe groja pirmu smuiku, tai viskas yra jo rankose. Tai jo žinios, patirtis, sugebėjimas rasti reikiamas tam priemones, savalaikiai jas pritaikyti, sugebėti puikiai orientuotis savo mokinio elgesyje, vertinti, kaip jis supranta ir įsisavino reiškinį situacijoje, nukreipti teisinga linkme savo mokinį ir kita.
KAIP PRADĖTI SUPAŽINDINTI SAVO PALYDOVĄ?
Visų pirma, reikia žinoti, kad šuniukui visi gamtos reiškiniai, judesiai, garsai, kvapai, plokštuminiai ir sferiniai daiktai ir kita jam yra nežinomi. Kad jis juos suprastų ir vertintų teisingai, tai ir supažindinti turime teisingai.
Antra, tai daroma palaipsniui nuo paprastesnio reiškinio, judesio, garso vis apsunkindami.
Trečia, žmogus privalo sudaryti (išnaudoti) tam sąlygas, o šuniukas rodyti iniciatyvą.
Ketvirta, visais atvejais vertinamas šuns amžius, jo patirtis, elgesys turimoje situacijoje.
Penkta, mums gali atrodyti, kad situacija paprasta, bet šuniukui, visai nesuprantamas dalykas. Būkime dėmesingi. Išmokime skaityti jo elgesį.
AR GALIMA NAUDOTI PRIEVARTĄ?
Šuo yra smalsus , iniciatyvus gyvūnas. Tuo ir pasinaudokime: kantriai palaukdami, kol jis įvertins situacija, įsitikins, kad pavojaus nėra, padrąsinkime .Visose situacijose jis remiasi šalia esančiu vedliu. Tačiau bendravimui su gentainiais, gyvūnais, paukščiais neteisingas elgesys gali būti drausminamas.
KAIP ELGTIS, JEI ŠUNIUKAS SUPANIKUOJA?
Visų pirma, tam yra priežastis: netikėtas ir nežinomas garsas, staigus ir netikėtas nežinomo objekto pasirodymas, neteisingi žmogaus judesiai , priešiški judesiai į šuniuką ir kita.
Antra, nežinomoje vietovėje šuniukas turi būti prisegtas prie pavadėlio.
Trečia, jam neleidžiama pabėgti, jis nuraminamas. Jei yra galimybė parodote jam , kad čia nėra nieko baisaus, pats jaučiatės ramiai.
Ketvirta, neskubėkite sunkinti situacijos. Žinokime, kad šuo nesuprantamus reiškinius vertina kaip pavojų jam.
KAS PALENGVINA SOCIALIZACIJĄ?
Kaip minėjau laipsniškumas, vertinant šuniuko amžių, glaudus ryšys su vedliu, pasitikėjimas vienas kitu, situacijoje sugebėjimas bendrauti su savo mažuoju draugu, panaudojant visus skatinimo būdus ir priemones, suteikiančias jam pasitikėjimą, žmogaus iniciatyva. Kartais šalia esančio vyresnio , patirtį turinčio šuns elgesys, kurio teisingą elgesį įvertina mažasis palydovas.
KAIP SOCIALIZUOJAMAS MIESTO SĄLYGOMIS GYVENANTIS ŠUO?
,,Miestiečiui“ šuniui yra puikesnės sąlygos tapti geru ,,piliečiu“. Tam diktuoja gyvenimo sąlygos ir aplinka. Čia pilnai jis gauna visą jam reikalingą gyvenimui informaciją. Svarbu tik laiku įsigyti šuniuką ir laiku pradėti jį pratinti tolimesniam gyvenimui. Pradėti reikia jį vedžioti nuo mažiau judrių gatvių, leidžiant jam pasidomėti kvapais, garsais, judančiais žmonėmis ir transportu , bei dviratininkais. Ir pamačius, kad jis ramiai jaučiasi, pereinama į judresnes gatves, kur intensyvesnis transportas ir žmonių srautas. Pasiekti, kad mūsų mažasis draugas masinio žmonių susibūrimo vietose (pavyzdžiui turguje ar panašioje vietoje, šunų parodų vietoje, kad ir uždaroje aplinkoje) teisingai elgiasi su ten esančiais žmonėmis bei gentainiais, skaitoma kad jis pripratintas šiai aplinkai. Reikia suprasti, kad nestandartinėje aplinkoje mūsų palydovas išvargsta greitai, todėl nekankinkime jo. Geriau apsilankyti dažniau, bet būti trumpiau. Na, o į gamtą vis tiek teks išsivežti jį. Čia parodysime jam visai kitas sąlygas. Jei mieste šuns elgesys varžomas, tai gamtoje jis pajunta visą laisvę. Bet ir čia turi teisingai būti organizuota pamoka. Leidžiama jam šėlti, susipažinti su kvapų įvairove, bet elgesys turi būti kontroliuojamas. Negalima leisti per toli nubėgti, nesivaikyti paukščių, žvėrelių, drugelių, teisingai reaguoti į besiganančius naminius gyvūnus, važiuojančius dviratininkus ar transporto priemones ir kita. Čia puiki vieta pasitikrinti išmoktas žinias, kas būtina tai padaryti. Neleisti jam suprasti, kad čia pilna laisvė ir viskas galima.
KAIP SOCIALIZUOJAMAS KAIMO VIETOVĖJE GYVENANTIS ŠUO?
Čia gaunasi priešingai. ,,Kaimiečiui“ turime sudaryti ,,miestiečio“ sąlygas ir jose auklėti savo bendražygį. Tai , aišku sunkiau, bet būtina, kitaip nesuformuosime teisingo jo elgesio. Bet ir jam reikia gamtos ir joje teisingo reiškinių vertinimo, bei elgesio.
AR VIEN DĖL SOCIALIZACIJOS VERTA SAVO AUGINTINĮ VESTI Į ŠUNŲ MOKYMO GRUPĘ?
Manau, kad taip. Čia jis išmoksta bendravimo tarp gentainių, įvertinti savo jėgas, pramoksta mokymo elementų, sustiprėja fiziškai, suformuoja savo elgesį panašioms situacijoms. Tai reikalinga ir šuns prigimčiai, nes jis gaujos gyvūnas. Nauda yra ir mums: galime pabendrauti su bendraminčiais, daug ko sužinoti, pasidalinti sava patirtimi, galų gale naudingai praleisti laiką, kurį skiriame savo kompanionui.
GYVENU BUTE, PLANUOJU ĮSIGYTI AUGINTINĮ, KAIP MAN TEKS ELGTIS, KAD NESUGADINČIAU JO IR PRIPRATINČIAU TEISINGAM TOLIMESNIAM GYVENIMUI?
Atvykus naujam gyventojui į jūsų namus ,pirmoje eilėje jis turi su jais susipažinti: ,,apsiuostyti“, priprasti prie jūsų ir šeimos narių kalbos, judesių išraiškos, televizoriaus garsų, aišku iš pradžių tylesnės muzikos ir kalbos, leisti jam prieiti prie garsų šaltinių, kad pamatytų iš kur sklinda garsas. Jei naudositės buitine technika, tai prieš įjungiant ją, jis turi pamatyti, o įjungti- jam susipažinus ir nuėjus toliau, kad garsas neišgąsdintų . Jei norės susipažinti, leisti prieiti arčiau. Nors butas palyginti maža aplinka, bet šuns psichinių savybių formavimui turi didelę įtaką. Nesvarbu, kad augintinis gyvens kieme, vis tiek jis turi būti supažindintas, kokiomis sąlygomis jūs gyvenate. Jam reikalingi jūsų namų kvapų ir garsų spektras. Tai jam bus didelė nauda.
KAS DAR TURI ĮTAKOS TEISINGAM ŠUNS PSICHIKOS FORMAVIMUI?
Ne vien aplinka suformuoja teisingą mūsų palydovo elgesį. Didelę įtaką turi teisingai organizuotas ir vykdomas šuns dienos režimas, jo grūdinimas nuo mažų dienų, pastovus darbas (tarnybiniams ir medžiokliniams) be kurio jie negali gyventi, fizinis krūvis, įvairus bendravimas, kuriame dalyvaujame mes lydimi savo pagalbininko ir , aišku, reiškinių ir situacijų įvairove, kurią jis patiria savo gyvenime.
AR VISI ŠUNYS TURI BŪTI SOCIALIZUOJAMI VIENODAI?
Šuns elgesio kultūra, nepriklausomai nuo veislės, turi būti teisinga pagal susidariusias aplinkybes. Tam turi įtakos veislė, gyvenimo sąlygos , bendravimas . Tačiau teisingas jo elgesys – privalomas. Tam ir reikalinga socializacija. Medžioklinis šuo nuo mažų dienų turi būti pratinimas prie tų sąlygų, kur jam teks būti pagalbininku medžioklėje, tarnybinis- supažindinamas ir ruošiamas toms sąlygoms, kokiomis teks kartu su vedliu vykdyti tarnybines funkcijas ir čia atidėlioti negalima . Be to ,socializacijos metu ,patikrinamas ir mūsų bendražygis ar galės savo psichinėmis savybėmis teisingai vertinti tam tikras situacijas ir atlikti tarnybines užduotis. Pasitaiko, kad gali būti ,,perkeliamas” į kitą darbą.Gyvenime gali būti tokių situacijų, kurių nenumatysime, tačiau gerai paruoštas mūsų augintinis, kad ir sudėtingomis aplinkybėmis ,visada pasielgs teisingai.
KOKIĄ ĮTAKĄ TURI SOCIALIZACIJA PAGAL ŠUNS AMŽIAUS TARPSNIUS?
Šuns amžius turi didelę įtaką socializacijai. Ji pradedama dar šuniukui esant su mama kale. Ta atsakomybė tenka veisėjui. Nuo jo atlikto darbo ir prasideda būsimo šuns psichinių savybių formavimas, nes su tokiu reikalingu žinių bagažu jis atkeliauja į naujus namus. Tai, skaitykime, būna nuo gimimo iki maždaug 2-3 mėnesių. Geriausias šuniuko įsigijimo laikas iki 2 mėnesių. Tai būtų pirmoji socializacijos, pavadinkime, fazė.Antroji- nuo 2-jų mėnesių. Ir, jei augintinis tebegyvena veislyne, ją tęsia veisėjas, jei šuniukas pradeda gyvenimą naujuose namuose, juo teisingai rūpinasi šeimininkas.Trečia fazė būtų nuo 3 iki 6 mėnesių.Tai vienas iš atsakingiausių šuniuko gyvenimo laikotarpių. Jis būna ypatingai jautrus, imlus, su besikeičiančia psichika. Todėl šis laikotarpis yra labai atsakingas ir reikalaujantis daug žmogaus dėmesio jam. Nuo 7 mėnesių iki vienų metų vadinamas šuns brendimo laikotarpiu, kuris ,,aiškina” santykius tarp vedlio ir jo . Jis taip pat labai svarbus tolimesniam šuns gyvenimui. Todėl žmogus bendraudamas turi vengti šabloniškumo, išnaudojant aplinką ieškoti teisingo kelio į mažojo draugo širdį per pažinimą. Tolimesnis laikotarpis- sustiprintas ruošimas reikalingam darbui,maždaug iki 2-2,5 metų, po paruošimo – darbas ir reikalingas jam gyvenimo režimas vykdant darbines funkcijas. Tačiau nereikia pamiršti, kad šuo visą gyvenimą yra imlus pasikeitimams, įvairiems reiškiniams, viskuo domisi, atitinkama bus ir jo reacija.
SVARBIAUSIAS PATARIMAS BŪTŲ:
REIKIA SU ŠUNIMI DIRBTI NE TADA, KAI TURI LAIKO, BET JAM REIKALINGIAUSIU LAIKO TARPIU.
KĄ REIKIA ŽINOTI PERKANT ŠUNIUKĄ
Išsirinkote šuniuką ir jis jau jūsų glėbyje, nuotaika gera, šuniukas mielas, jau duodate pinigus... bet. Bet ar tikrai žinote, kad šis šuniukas sveikas? Ar tikrai jis yra būtent tos veislės? Perskaitykite šį straipsnį, jei ruošiatės įsigyti šuniuką - sužinosite naudingų dalykų.
Prieš pradedant gilintis, kaip reikia rinktis šuniuką, prašau - įsitikinkite dar kartą, jog jums jo tikrai reikia. Tiesiog atsakykite sau į 4 klausimus:
- Ar visi šeimos nariai nori šuniuko?
- Ar bus kam palikti šuniuką, kai išvažiuosite į kelionę?
- Ar jūsų gyvenamoji vieta tinka jūsų išsirinktai šuns veislei?
- Ar bus kam vedžioti šuniuką į lauką - ir penktadienio vakarais, ir šeštadienio rytais?
Turime 4 TAIP? Puiku, važiuojame pirkti šuniuko. Perkant, svarbiausia yra išsiaiškinti 3 dalykus:
- Ar tai tikrai ta veislė.
- Ar šuniukas sveikas.
- Kuo buvo šeriama šuniuką atsivedusi kalytė.
Ar tai tikrai ta veislė? Maži šuniukai labai panašūs. Ir vietoje veislinio, galite gauti gražų kiemo sargą. Visi veisliniai šunys turi arba dokumentą, arba tatuiruotę, arba mikroschemą po oda. Visi.
Ar šuniukas sveikas. Apie sveikatą galite spręsti iš šuniuko elgesio ir išvaizdos. Jei šuniuku yra rūpinimąsi – jis turi būti jau paskiepytas ir tai įrašyta į skiepų pasą. Jei perkate be skiepų paso – atkreipkite dėmesį į šuniuko būseną. Visi maži šuniukai daug laiko praleidžia miegodami, bet kai jie yra pabudę, turi būti aktyvus ir energingi. Išsipūtęs pilvas, išskyrus tuoj po valgymo, gali būti kirminų požymis. Gleivėtos akys ir nosis gali reikšti virusinę arba bakterinę infekciją. Šuniuko kailis turi žvilgėti, išangė būti švari.
Sukandimas. Patikrinkite sukandimą - 1 ar 1,5 mėnesio amžiaus šuniukas jau turi dantis. Dažniausiai šuns sukandimas turi būti žirklinis, kuomet viršutiniai dantys šiek tiek uždengia apatinius. Apatinės iltys turi tilpti tarp viršutinio kraštinio kandžio ir viršutinės ilties, tačiau dantų paviršiai neturi liestis.
Psichika. Atkreipkite dėmesį, kaip šeimininkas elgiasi su savo šunimis ir kaip šunys reaguoją į jį. Tai gali išduoti ar kalė jautė stresą būdama padėtyje ir ar ja buvo gerai rūpintasi. Tai turi reikšmės mažylių psichikai.
Veterinaras. Susitarkite su pardavėju, kad šuniuką nuvešite pas veterinarą apžiūrai ir tik tuomet sumokėsite likusią pinigų dalį, arba kad pardavėjas grąžins pinigus, jei veterinaro išvados bus blogos. Šioje vietoje nereikia būti kukliems – jūs būsite atsakingi už gyvą būtybę ir negalėsite jos pastatyti į garažą, kaip neveikiančios mašinos. Atsakomybė kur kas didesnė.
Kuo buvo šeriama šuniuką atsivedusi kalytė. Tą reikia žinoti, nes šuniukas bus įpratęs prie šio maisto. Pradėti maitinti iškart nauju maistu nerekomenduojama, nes gali sutrikti virškinimas. Maisto keitimui reikalingas pereinamasis periodas.
Taip pat verta žinoti:
- Brangiausi šuniukai būna 8-10 savaičių amžiaus.
- Kiekviena veislė turi specifinių sveikatos problemų – tiek jūs, tiek pardavėjas turi apie jas žinoti.
- Nepirkite iš gyvūnų parduotuvės. Nežinia kas šuns tėvai, o pardavėjas nebūtinai žinos atsakymus į visus klausimus.
- Kartu pasiimkite su šiuo pirkiniu emociškai nesusijusį žmogų.
- Žinokite šuniuko veislės ypatumus.
